Lindy Hop


SALSA&BACHATA PRADEDANTIESIEMS

Šokių studijos

Lindy Hop istorija
„Kai tik pasijausdavau blogai, išsyk eidavau pasišokti į „Savoy“ klubą ir viską aplinkui pamiršdavau. Lindyhopas pakylėja sielą – svingo muzika kartu su šokiu yra geriausia terapija pasaulyje.“

Lindyhopo ambasadorius Frankie Manning
Pavadinimas
1927 m. lakūnas Charlesas Lindberghas pirmąkart pasaulio istorijoje vienviečiu lėktuvu „Spirit of St. Louis“ perskrido Atlantą. Pasaulis džiūgavo, laikraščių antraštės skelbė: „Lindberghas peršoko vandenyną!“ (Lindbergh Hops the Ocean!)
Po metų Niujorko klube „Manhattan Casino“ prasidėjo šokių maratonas, kurį Sveikatos apsaugos komitetas pareikalavo nutraukti. Reporteriai, atvykę įamžinti policininkų uždaromą maratoną, nepaprastai susižavėjo juodukų šokėju Snowdenu, pravarde Shorty George. Reporterių paklaustas, kaip vadinasi šis šokis, Snowdenas nepasimetęs atšovė: „Lindy Hop!“

Šokis, kurio nenorėjo pripažinti
Kalbant apie lindyhopo „vaikystę“, biografai ieško metrikų XIX a. pabaigoje ir kildina jį iš populiaraus juodaodžių šokio Cakewalk. Tai buvo pirmasis porinis šokis, jungiantis Afrikos ir Europos (ypač airių) tradicijas. Apie 1890-uosius Cakewalk įgavo visuotinį populiarumą ne tik juodukų vakarėliuose, bet ir baltųjų baliuose.
1928 m. dvi pagrindinės Amerikos šokių organizacijos – American Society of Teachers of Dancing ir Dance Teachers Business Association – lindyhopą paskelbė trumpalaikiu susižavėjimu, o šokio šalininkus pavadino „ekonominio nestabilumo aukomis“.
Galbūt taip ir būtų nutikę, jei ne klubo „Savoy Ballroom“ apsauginis Hubertas White’as, kuris subūrė šokėjų trupę „Whitey’s Hopping Maniacs“, vėliau pervadintą „Whitey’s Lindy Hoppers“. Šokėjų talentas bei nenugalimas White’o troškimas užsidirbti vieną kitą dolerį išpopuliarino lindyhopą visoje šalyje, o Whitey’s Lindy Hoppers buvo laikoma geriausia JAV šokėjų grupe, nepaisant stiprios Shorty George’o trupės konkurencijos.

Savoy Ballroom
3-iojo dešimtmečio pradžioje Harleme buvo dešimtys naktinių klubų, viliojančių naktibaldas, tačiau nei vienas jų neprilygo Savoy Ballroom. Šiam klubui tiko tai, kas sakoma apie Niujorką – sugebėjai išgarsėti čia, sugebėsi išgarsėt bet kur!
„Savoy Ballroom“ pateko į istoriją kaip vieta, padariusi lindyhopą pačiu beprotiškiausiu ir džiugiausiu Amerikos šokiu. Tiesa, lindyhopas buvo šokamas ir iki „Savoy“ atidarymo, tačiau čia jis pasiekė savo šlovės viršūnę. Būtent šio klubo aikštelėje buvo įvestas „swing out“, suteikęs šokėjams tokias pat neribotas galimybes improvizuoti, kokias turėjo tik džiazmenai.
Milžiniškas ir elegantiškas „Savoy Ballroom“ klubas užėmė visą Harlemo kvartalą ir talpino iki 4000 lankytojų. Nors publikos čia niekad netrūkdavo, klubo šeimininkai, siekdami užtikrinti šimtaprocentinį lankomumą, surengdavo režisuotas muštynes, kurios iš šalies atrodė visiškai natūraliai. Pasakojama, kad ypač didelį pasitenkinimą žiūrovai gaudavo stebėdami, kaip tarpusavio santykius kumščiais aiškindavosi dailiosios lyties atstovės.
Klube buvo dvi scenos, tad kai vienas orkestras padėdavo triūbas ataušti, grojimą iškart tęsdavo kitas. Šokiai čia nenutrūkdavo nė minutei! „Savoy Ballroom“ savininkai susižerdavo 250 000 dolerių per metus, o apsauginiai gaudavo po 100 dolerių už naktį. Tais laikais pirma suma atrodė nesuvokiama, o antra – tikras lobis.
Niujorko šokių salės turėjo nuolatinius orkestrus, tarp kurių būdavo rengiamos varžybos. Legendinis mūšis vyko „Savoy Ballroom“ klube tarp Benny Goodmano ir Chicko Webbo orkestrų. Tuomet 4000 klausytojų laurais vainikavo Webbo bendą, o apie 10 tūkstančių nepatekusiųjų gatvėje laukė laimingo bilieto…
„Savoy Ballroom“ buvo pirmuoju nerasiniu klubu Amerikoje. Pasak Frankie Manningo, „Savoy“ buvo pusiau juodas, pusiau baltas. Klubo lankytojai čia ateidavo pasišokti ir nieko nejaudino odos spalva, svarbiausia – kaip sugebi šokti.

Lindyhopas – laisvės šokis
Nė vienas iki tol buvęs šokis nesuteikė tiek laisvės saviraiškai. Ankstyvieji lindyhoperiai šlifavo savo šokio stilių drauge plėsdami jo ribas. Shorty George šoko taip meistriškai, kad Count Basie įamžino jį savo dainoje „Shorty George“.
Lindyhopas labiausiai turėtų būti dėkingas tuometinei naująjai šokėjų kartai. Minėtas „Savoy Ballroom“ apsauginis Hubertas White’as subūrė jaunųjų šokėjų trupę, kurie dar tik skynėsi profesionalų kelią. Šiandien jų vardai ištariami su ypatinga pagarba, o tuomet jie buvo paauglių kompanija, kuri troško pašėlti ir išgarsėti. „Tai buvo pradžia. Viskas buvo nauja, be jokių taisyklių. Mes sugalvodavome naujus judesius ir jeigu tai atrodė gerai, juos kartodavome“, – prisimena Frankie Manningas.
3-iąjį dešimtmetį Frankie Manningas buvo vyriausias trupės choreografas ir geriausias „Savoy“ klubo šokėjas. Jo indėlis vystant šį šokį itin svarus – būtent Manningas 1933 m. atliko pirmąjį triuką, kuris pavertė lindyhopą patraukliausiu šokiu istorijoje. Niekas anksčiau šokdamas nemesdavo savo partnerės į orą.
„Mintis sukurti naują šokio judesį šovė man į galvą, kai pamačiau Shorty George’o ir jo partnerės Big Bea triuką“, – prisimena Frankie Manningas. „Ji buvo beveik dviejų metrų ūgio ir eidama nuo scenos užsimesdavo Shorty sau ant nugaros – tai visada užvesdavo publiką. Kai ėmiau kalbinti savo partnerę Fridą Washington, ji nukirto: „Pamiršk tai! Aš niekad nenešiosiu tavęs ant sprando!“ Aš jai paaiškinau: „Atvirkščiai! Tai aš užsikelsiu tave ant nugaros, o tu apsivertusi nušoksi priešaky ant kojų!“ Ir Frida atsakė: „Pabandykim…“
Didysis lindyhopo populiarumas prasidėjo 1935 m., kai Hubertas White’as atvedė savo šokėjus į kasmetį Niujorko šokių čempionatą „Harvest Moon“ ir pirmąsyk lindyhopą pastatė greta tradicinių šokių – fokstroto, rumbos, valso ir tango. „Savoy“ lindyhoperiai, tuomet užėmę pirmąją, antrąją ir trečiąją vietas, buvo vieninteliai juodaodžiai šokėjai. Po šio čempionato Whitey’s Lindy Hoppers tapo tokie populiarūs, kad rengė pasirodymus visame pasaulyje.

Deanas Collinsas ir West Coast Swing
1935 m. lindyhopą išmoko šokti ir kita žvaigždė – Deanas Collinsas, kuris tais pačiais metais būdamas vos aštuoniolikos pelnė „Metų šokėjo“ titulą. Collinsas pakerėjo žiūrovus jau per pirmąjį šokių konkursą „Palomar Ballroom“ klube. Atsispirdamas nuo Frankie Manningo stiliaus, jis išvystė lindyhopą padaręs jį labiau rafinuotu ir technišku. Siekdamas karjeros Holivude, 1937 m. Collinsas persikėlė į Vakarų pakrantę, kur atidarė savo šokių mokyklą.
1939 m. pirmasis Deano Collinso pasirodymas filme „Let’s Make Music“ išgarsino jo stilių visose JAV valstijose. Prie to prisidėjo ir jo partnerė Jewel McGowen, kurios epiteto „geriausia visų laikų šokėja“ lig šiol niekam nepavyko nurungti. Žurnalistai Collinso šokio stilių pavadino West Coast Swing. Jis labiausiai paplito 1940 m. dėka daugybės filmų, kuriuose Collinsas pats šokdavo arba kurdavo jiems choreografiją.

East Coast Swing stilius
Prieš karą, nepaisant stulbinančio populiarumo, lindyhopas buvo pusiau oficialiu šokiu, kurį mokė vos keletas nepriklausomų šokių studijų bei „gatvės mokytojai“. Tuo metu šokių salių ir mokytojų licencijų monopolį valdė dvi pagrindinės Amerikos šokių organizacijos, kurios lindyhopą laikė trumpalaikiu susižavėjimu ir draudė jį mokyti.
1942 m. šios organizacijos paskaičiavo, kiek kasmet jos praranda pinigų, ir paskelbė, kad lindyhopas negali būti ilgiau ignoruojamas, tačiau „jo judesiai turi būti sutaurinti ir pritaikyti padorioms šokių salėms“.
Ir tikrai „sutaurino“, pašalinę visus sudėtingus judesius bei atsisakę skaičiavimo iš aštuonių, o kaip pagrindą paėmę „two-step“. Šokis tapo paprastesniu, jį išmokti pasidarė žymiai lengviau, tačiau išnyko šokio siela, užleidusi vietą technikai. Šis stilius, pavadintas East Coast Swing, gan ilgai buvo laikomas tikruoju lindyhopu, kadangi jį dėstė dauguma Amerikos šokių mokyklų, be to, jį galima pamatyti to meto filmuose, ir būtent šį stilių Antrojo pasaulinio karo metu į Europą atsivežė amerikiečių kariškiai.

Jitterbug ir Boogie-Woogie
Lindyhopas dar buvo vadinamas Jitterbug arba Boogie-Woogie. 1938 m. Benny Goodmanas garsiajame savo bigbendo koncerte Niujorke šėlstančią ir šokančią publiką pavadino „Jitterbugs“. Žurnalistai, nugirdę šį žodį, taip pavadino patį šokį.
Boogie-Woogie iš tikrųjų buvo fortepijonu grojamo bliuzo atmaina. Boogie muziką grodavo juodaodžių baruose bei vakarėliuose. Kai 1938 m. „Cotton Club“ pasirodė Cab Calloway’us su daina „A Lesson In Jive“, pagal kurią šoko „Whitney’s Lindy Hoppers“, Ameriką apėmė tikra Boogie euforija. Bigbendai iškart pasigavo šį mados šauksmą ir pradėjo groti Boogie muziką.

Lindyhopo saulėlydis
Kai svingo era pasiekė savo viršūnę, „Lindy Hop“, „Jitterbug“ ar „Boogie-Woogie“ iš esmės buvo to paties šokio sinonimai. Iš viso priskaičiuojama iki 50-ies lindyhopo giminaičių, tokių kaip „Balboa“, „Collegiate“, „Jive“, „New Yorker“, „Shag“, „Shim Sham Shimmy“, „Tap Dance“, „East Coast Swing“, „Street Swing“, „Hand Dancing“, „Hollywood Style“, „West Coast Swing“, „Ceroc“, „Le Roc“, „Push“, „Whip“, „Big Apple“, „Little Apple“, „Scrontch“, „Varsity Drag“, „Mouche“, „Hustle“, „Suzie Q“, „Ballin’ Jack“, „High School Bop“, ir, galiausiai, Rock and Roll.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo lindyhopo laukė saulėlydis, kuris buvo susijęs su bendra svingo muzikos ir bigbendų krize. Tai lėmė daug priežasčių, kurių svarbiausia buvo po karo atsiradę nauji ekonominiai ir kultūriniai reiškiniai. Iškart po 1945-ųjų savo eilės prie šlovės pjedestalo jau laukė „Bebop“. Svingas ir lindyhopas tapo senamadiškais, daugelis garsių orkestrų bei šokių trupių iširo, viena po kitos užsidarydavo šokių salės…
5-ąjame dešimtmetyje dar buvo bandyta atgaivinti lindyhopą su nauja etikete „Rock and Roll“. Nemažai šokių studijų, norėdamos pritraukti publiką, įvedė rokenrolą į savo programas, nors iš tiesų dėstė tikrų tikriausią „West Coast Swing“.
Šis bandymas sužlugo 7-ojo dešimtmečio pradžioje per pasaulį nusiritus bitlomanijos ir tvisto bangai.

Atgimimas

1985 m. Niujorke Steve’as Mitchellas ir Erin Stevens įkūrė The New York Swing Dance Society, paskatinę Frankie Manningą palikti darbą pašte, kuriame jis plušo kelis pastaruosius dešimtmečius, ir imtis mokyti lindyhopą.

1989 m. Frankie Manningas pelnė Brodvėjaus apdovanojimą Tony Award už miuziklo Black and Blue choreografiją.

1989 m. Los Andžele įvyko tuomet niekam nežinomos grupės Royal Crown Revue koncertas. Miestas po miesto ir ši grupė išjudino visą Ameriką, užkrėsdama savo meile 1930-1940 metų muzikai bei kultūrai. Prasidėjo svingo atgimimas.

1993 m. Los Andžele po daugelio metų duris vėl atvėrė klubas The Derby, kuriame kasdien vyksta svingo vakarėliai bei koncertai.

1996 m. filmas Swingers su Jonu Favreau iškėlė šią subkultūrą ir pavertė neosvingą masiniu judėjimu.

1999 m. legendinėje šokių salėje Roseland Ballroom buvo pažymėtas Frankie Manningo 85-metis. Dalyvavo net 1700 svečių, o pats jubiliatas, skambant dainai „Shiny Stockings“, paeiliui šoko su 85 geriausiomis pasaulyje lindyhopo šokėjomis.

2000 m. Švedijoje, Herango miestelyje rengiamoje kasmetinėje lindyhopo vasaros stovykloje Herrang Dance Camp apsilankė virš 1500 svingo šokėjų iš viso pasaulio.

2009 m. balandžio 27 d., likus vos mėnesiui iki 95-ojo jubiliejaus, mirė legendinis lindyhoperis Frankie Manningas. Lindyhopas Lietuvoje

2000 m. gruodžio mėn. Klaipėdoje įsikūrė šokių klubas „Čarlis“, propaguojantis lindyhopą ir kitus su juo susijusius šokius, taip pat ir svingo muziką.

2003 m. entuziastų Mix’o ir Eglės vedama lindyhopo bendruomenė pradėjo burtis ir Vilniuje. Pirmosios šokių pamokos vyko Vilniaus mokytojų namuose.

2006 m. gegužės mėn. Vilniuje surengtas lindyhopo sezono uždarymo vakaras, pavadintas Harlemu. Ši šventė tapo kasmetine, o „Harlem 2007“ renginiai vyko tris dienas.

2007 m. Vilniaus lindyhoperių bendruomenė išsiplėtė iki 500 svingo kultūros mylėtojų.

2009 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje, Konstitucijos pr. 12, duris atverė Hoppers šokių studija, vadovaujama Eglės ir Martyno.

Video pasirodymai


Prisijunkite prie DanceAll NY Salsa šokėjų būrio.

Rašykite grete.petkeviciute@gmail.com